Išvyka į Lekėčius

Birželio 26 dieną Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos mokytojai keliavo į Lekėčius. Pakeliui atsigaivino tyru, vietinių gyventojų pamėgtu, Didžiojo šaltinio versmių vandeniu, kurio, sakoma, visiems naudinga atsigerti ar veidą nusiprausti – vanduo skaistina ne tik veidą, nuo akių nuima rūką, bet valo ir sielą. Tai ilgiausias ir vandeningiausias Rūdšilio šaltinis – 1,5 km ilgio kairysis Liekės intakas. G. Čekausko etnografiniame muziejuje keliautojai išvydo surinktą unikalią virš 600 oblių kolekciją, kitus įrankius, skirtus naudoti medžio ir linų apdirbimui, svėrimo prietaisus, prosus, biblioteką, kurioje renkami lietuvių ir rusų rašytojų raštai išleisti iki 1965 m., keletas sovietinės radiotechnikos eksponatų. Etnografiniame muziejuje saugomas senovės meistrų atminimas ir jų naudoti medžio apdirbimo įrankiai: iš tėvų ir senelių paveldėti senoviniai obliai, varstotas, verpimo ratelis, lanktis ir rankinėmis audimo staklėmis išaustos lovatiesės.  Muziejininkas palydėjo į  Novaraisčio ornitologinį draustinį, partizanų bunkerio buvimo vietą. Netoli Lekėčių miestelio daugiau kaip 800 ha plote plyti Novaraisčio ornitologinis draustinis, įkurtas 1988 m. Ši vieta puikiai žinoma ne tik mokslininkams, bet ir gamtos mylėtojams. VII dešimtmečio pradžioje čia buvo eksploatuojamas durpynas. 1979 m., nutraukus durpių gamybą ir užtvenkus Novos upelį, šią ramią vietą pamėgo įvairūs paukščiai. Draustinyje aptinkamos net 33 paukščių rūšys, įtrauktos į Europos Sąjungos saugomų gyvūnų sąrašus: juodakakliai kragiai, tetervinai, gulbės giesmininkės, kiti reti paukščiai. Tačiau labiausiai Novaraistį išgarsino migruojančios gervės ir žąsys.  „Kulinarinio paveldo namuose“ kolektyvas labai linksmai kepė autentišką tradicinį šakotį, klausėsi žolininkės patarimų, ragavo senoviškų patiekalų, gėrė žolelių arbatą, gilių kavą ir, žinoma, valgė išsikeptą šakotį. Lekėčių bendruomenės moterų klubo vykdomų kulinarinio paveldo edukacinių programų metu galima supažinti su lietuvių tradiciniais, natūraliais, ekologiškais kulinarinio paveldo produktais, valgiais, receptūra, galimybėmis pasigaminti namuose.  Vėliau mokytojai aplankė pasakiško grožio Paliekio dvarą. Lekėčiuose, Liekės upelio pašonėje, savo svetingas duris naujai atvėręs Paliekio dvaras. Šalia – augančių šimtamečių pušų ošimas, nepailstančio vandens čiurlenimas, paukščių čiulbėjimas, grynas oras, gražiai sutvarkyta aplinka – tai, ko reikia nuo gyvenimo tempo pavargusiam žmogui. Čia tereikia visai nedaug, kad pasijustumėte lyg pasakoje. Išvyka buvo tobula!